Vasarą Europos Komisijos paskelbtoje ataskaitoje galime rasti iš pirmo žvilgsnio stulbinamai skambantį teiginį: Lietuvos žemės ūkio bei maisto ir gėrimų gamybos sektoriai tapo produktyvesni nei Šiaurės šalyse. Šis pokytis rinkos profesionalų nestebina. Tačiau jis kelia svarbų klausimą: ar išmokę gaminti efektyviau už skandinavus, sugebėsime iš to ir daugiau uždirbti?
Europos Komisijos (EK) ataskaitoje „Sectorial Competitiveness in the Baltic Countries: A Revealed Productivity Approach“, paskelbtoje šių metų liepą, nurodoma, kad Lietuvos žemės ūkio ir maisto pramonės santykinis produktyvumas 2010-2022 m. laikotarpiu ne tik augo greičiau nei Šiaurės šalyse, bet ir jas aplenkė.
Ataskaitos duomenimis, Lietuvos žemės ūkio sektoriaus proveržį pirmiausia lėmė struktūriniai pokyčiai ir sparti technologinė modernizacija. Ūkiai ir kapitalas šiuo laikotarpiu konsolidavosi, augo investicijos į modernią įrangą, skaitmenizaciją, tikslųjį trąšų naudojimą, grūdų saugyklas ir kt., aktyviai pasitelktos ES kaimo plėtros programos lėšos.
Maisto ir gėrimų pramonėje Lietuva regione išsiskyrė šio sektoriaus plačia produktų įvairove ir aktyviu eksportu tiek į ES, tiek į kitas rinkas. Lietuva ne tik daug investavo į modernias perdirbimo linijas, bet ir tai pradėjo anksčiau nei kaimynai.
Jei anksčiau konkuravome gebėjimu pagaminti daugiau ir pigiau, dabar turime išmokti daugiau uždirbti iš to, ką pagaminame. Tam reikia ne tik efektyvios gamybos, bet ir aukštesnės pridėtinės vertės produktų bei nuosavų prekių ženklų.
Kitas konkurencinis pranašumas – ne laukuose
Ataskaitos duomenis interpretuoju savaip – ko gero, tiesiog sparčiai sugrįžome ten, kur ir turėjome būti, jei paskutinį amžių būtume praleidę kitoje Baltijos jūros pusėje ar turėję geresnę kaimynystę. Tačiau pasivijus Vakarus keičiasi ir konkurencijos taisyklės. Nebepakanka perimti kitų sukurtas technologijas ar veiklos modelius – vis dažniau patys turėsime tapti naujų sprendimų kūrėjai.
Naujausiose tyrimų ir inovacijų gairėse iki 2040 metų („AgRI 2040“ ir „Food 2040“) EK gana aiškiai nurodo, ko reikės Europos žemės ūkio ir maisto pramonei artimiausiais dešimtmečiais: stipresnių vertės grandinių, atsparumo klimato iššūkiams ir tvarumo, grįsto bioekonomika bei išteklių efektyvumu.
Ne mažiau svarbi ir pati sektoriaus evoliucija – būtinas tolesnis perėjimas prie skaitmenizacijos, dirbtinio intelekto bei robotikos taikymo, taip pat spartesnis mokslinių tyrimų bei inovacijų perkėlimas į rinką.
Visa tai gali skambėti kaip biurokratiniai lozungai, bet realybė paprasta – laimės tie, kurie pirmieji pamatys galimybes.
Dėl besikeičiančio klimato mūsų regiono vaidmuo Europos maisto saugumo žemėlapyje gali dar labiau išaugti. Tačiau net ir turėdami palankias sąlygas žemės ūkiui didžiausią ekonominę naudą gausime ne vien augindami ir eksportuodami žaliavas, bet ir investuodami į jų perdirbimą. Technologijos turi padėti ne tik iš hektaro gauti daugiau derliaus ar gamykloje sumažinti sąnaudas, bet ir iš tos pačios žaliavos sukurti daugiau vertės.
Į technologijų, mokslo ir žemės ūkio sinergiją privalo investuoti tiek valstybės, tiek privatūs rinkos dalyviai. Vienas tokių investicijų pavyzdžių – lietuviška išmanioji žemės ūkio sistema „GeoFace“, į kurios kūrimą investavo ir mūsų įmonių grupė.
Skaitmenizacija, dirbtinis intelektas ir aukštosios technologijos jau padėjo sukurti Lietuvos proveržį kituose sektoriuose, atnešė ne vieną milijardinį „vienaragį“ ir pasaulinę sėkmės istoriją. Neabejoju, kad šis lietuviškas technologinis talentas bei ambicija netruks ateiti ir į strategiškai svarbų, bet vis dar gana inertišką maisto bei žemės ūkio sektorių.
Drąsa kurti savo
Lietuva jau įrodė, kad gali konkuruoti su Skandinavija pagal žemės ūkio ir maisto pramonės produktyvumą. Tačiau ar galime drąsiai įsivaizduoti, kad po dešimtmečio pasaulis lietuvišką maisto prekės ženklą žinos taip pat gerai, kaip šiandien žino kai kuriuos mūsų technologijų verslus? Mano įsitikinimu, tai – realu.
Žinoma, tam nepakaks vien gamybinių pajėgumų. Turėsime drąsiau investuoti į produktų kūrimą, rinkodarą ir tarptautinę plėtrą – sritis, kurios tampa ypač svarbios siekiant ne tik pagaminti produktą, bet ir įsitvirtinti su juo pasaulinėje rinkoje.
Didžiausias stabdis daugeliu atvejų yra, o gal jau buvo, mūsų pačių galvose – pasitikėjimo savimi stoka. Laimei, jo kasdien įgyjame vis daugiau. Ir jeigu legendinis Shaquille’as O’Nealas ant Kalifornijos autobusų ar Niujorko Times aikštėje šiandien jau reklamuoja lietuvišką IT produktą, kodėl jis ilgainiui negalėtų reklamuoti ir lietuviško javainio ar funkcinio gėrimo?
Mūsų šalis jau įrodė, kad gali būti viena efektyviausių maisto gamintojų regione. Tačiau neturėtume tenkintis vaidmeniu šalies, kuri kitiems užaugina žaliavas ar pagamina jų sugalvotus produktus. Kitas mūsų tikslas – kurti tokius lietuviškus produktus ir prekės ženklus, už kuriuos pasaulis būtų pasirengęs mokėti daugiau.
Komentaro autorius Mažvydas Šileika, „Akola group“ generalinio direktoriaus pavaduotojas finansams ir investicijoms
